Titulinis
KPD apie paveldą
Geroji patirtis: kur nauja draugauja su sena

Geroji patirtis: kur nauja draugauja su sena

 
Kai verslo, kultūros, politikos elito atstovus vienijantis Vilniaus klubas pasiryžo restauruoti Trakų gatvėje esančius grafų Umiastovskių rūmus, klubo aktyvistai paprašė Kultūros paveldo departamento konsultacijos. Svarbiausias klausimas buvo, kaip tai padaryti profesionaliai, su pagarba praeities vertybėms, o tuo pačiu pasiekti, kad istorinis pastatas taptų gyvas ir pasitarnautų nūdienos miestelėnų reikmėms. Būtent nepriekaištingai sutvarkytą istorinį objektą norėjo pamatyti Vilniaus klubo nariai prieš imdamiesi gaivinti apleistą grafų Umiastovskių palikimą.
 
Deja, gausaus pasirinkimo šiuo požiūriu nesama. Senieji interjerai gerokai nukentėjo sovietiniais laikais, kai istorinius pastatus sudarkė vadinamosios „komunalkės". Jų gyventojai dažniausiai ne tik nesuprato autentiškų interjerų vertės, bet ir niokojo juos. Dėl šių priežasčių Vilniuje palyginti nedaug turime išlikusio senojo dekoro pavyzdžių, tačiau jo yra – ne tik vertingo, bet ir kokybiškai restauruoto.

Tąsyk Vilniaus klubo susitikimas su paveldosaugininkais buvo surengtas Vilniaus – Islandijos gatvių sandūroje stovinčiame XIXa. pradžios name, kuris laikomas itin sėkmingu restauravimo ir pritaikymo šiuolaikiniams poreikiams pavyzdžiu. Čia dirbo aukštos klasės specialistai, kiek įmanoma išsaugoję vertingą istorinį autentą.
Namas prieš restauravimo ir pritaikymo darbus. Namas prieš restauravimo ir pritaikymo darbus. Namas po restauravimo ir pritaikymo šiuolaikinėms reikmėms. Istoriją mena daug interjero detalių. Istoriją mena daug interjero detalių.
 

Be „analoginės" kūrybos

Dekoro turtingame XIX amžiaus pabaigos istorizmo architektūros trijų aukštų pastate atsispindėjo Renesanso bei Nyderlandų manierizmo įtaka, namas išsaugojo prabangos ir puošumo dvasią. Pasak pastato restauravimo ir pritaikymo projekto autoriaus architekto SauliausMisevičiaus, kertinis principas buvo aiškiai atskirti tai, kas sena nuo to, kas nauja, atsisakant bet kokios imitacijos sekant analogais. Erdvės, kuriose nerasta išlikusių autentiškų elementų, buvo įrengtos moderniai. Neradus autentiško parketo, tiesiog buvo patiestas naujas. Tačiau viskas, ką pavyko išsaugoti iki mūsų dienų, buvo rūpestingai identifikuota ir restauruota pagal klasikines restauracijos taisykles.
 
Taigi, pavyko kruopščiai restauruoti fasadus, interjerus, juoduoju ąžuolu inkrustuotą skydinį parketą, gipso lipdinius, polichromiją, terasinius laiptus bei smulkiausias detales, tokias kaip langų sklendės, durų rankenos. Iš viso sutvarkyti 32 kambariai, kurių interjeras buvo vis kitoks. Pagal išlikusius pavyzdžius pavyko atkurti senovinius langus ir duris, puoštas medį imituojančiais gipso lipdiniais.
 
Išskirtinis šio istorinio pastato interjerų turtas buvo koklinės krosnys. Tiesa, kažkada jų būta dar daugiau, deja, metams bėgant dalis buvo tiesiog išgriautos. O štai kurios krosnys buvo išardytos, tad teko jas iš naujo surinkti. Nemažai koklių buvo atkurti ir pagaminti iš naujo, tačiau jas sunkiai atskirtum nuo autentiškų. Šiandien galima pasidžiaugti restauruotomis septyniolika rafinuoto grožio krosnių, kurios, nors ir nebešildo, tačiau reikšmingai praturtina interjerus. Krosnis restauravo bendrovė „Ugniavietė".
 
To paties autentiškumo išsaugojimo principo laikytasi ir restauruojant įspūdingą šio namo sienų bei lubų tapybą. Ji taipogi pribloškia puošnumu. Tvarkydami gerokai sudūlėjusias vieno iš kambarių piešiniais išpuoštas lubas restauratoriai išėmė gabalą tinko su piešiniu, jį atkūrė ir sugrąžino atgal. Ten, kur istorinės lipdybos būklė buvo kritiška, nutarta atlieti kopijas, tačiau iš kuo artimesnės autentui medžiagos. Dėl didžiulės tokių darbų kainos kambarių tapyba restauruota ne visa, tačiau tai bet kada bus galima padaryti ateityje. Sienų ir lubų polichromiją restauravo Vytauto Dzindziliausko įmonė.

Apskritai šiam namui pasisekė – jo šeimininkai suprato savo valdomo turto vertę ir saugojo interjerus. Juos atkurti padėjo ir išlikę tyrimai, kuriuos išsaugojo Paminklų restauravimo projektavimo institutas.
 
Darni plėtra
 
Naudoti istoriniuose pastatuose šiuolaikinius sprendimus ar jų atsisakyti – iki šiol nesibaigiantis ginčas. Tačiau pasidairius po restauruotą kampinį Vilniaus ir Islandijos gatvių namą iš dalies galima atsakyti ir į šį klausimą. Galima, jeigu tai yra būtina pritaikymo sąlyga ir jeigu seno ir naujo dermė išspręsta talentingai.
 
Daugiau nei 7,5 tūkst. kv. m ploto trijų aukštų su mansarda pastate buvo planuojamos parduotuvės, prestižiniai biurai, restoranas, kavinė, loftų tipo butai, o po pastatu – trijų aukštų automatinė automobilių stovėjimo aikštelė. Žinoma, kad tai reikalavo ir šiuolaikinių sprendimų, ir atitinkamų medžiagų. Taigi. vidaus kiemą uždengė stiklo stogas, buvo pastatyti permatomi apžvalginiai liftai. Iš apgaubė permatomas stogas, kieme įsikurs įspūdinga kavinė. Antrojo aukšto lygyje suprojektuotą aikštelę su kavine jungia laiptai, tad į ją galima nueiti tiesiai iš antrojo aukšto biurų. Dviejų aukštų mansardoje šiuolaikiškai įrengta penkiolika butų, į kuriuos patenkama iš koridoriaus. Šis žvelgiant iš kiemo atrodo tarsi stiklinė galerija.
 
Būtent dėl mansardos buvo kilę daugiausia abejonių ir diskusijų. Projekto vadovas Saulius Misevičius sako, kad naujadarai istorinėje architektūroje yra bene didžiausias profesinis iššūkis, kurį tenka įveikti derinant verslo interesus, šiuolaikinio gyvenimo poreikius su būtinybe išsaugoti kultūros paveldą. Kad toks kompromisas šiame Vilniaus-Islandijos gatvių name yra pavykęs, galiausiai pripažino net griežčiausiai nusteikę paveldosaugininkai.

Per aukštas, bet nežalingas
 
O juk šio šiandien klestinčio namo likimas dar ne taip seniai buvo pakibęs ant plauko ir labiausiai išgarsėjęs dėl skandalų, susijusių su nuosavybės teisėmis.
 
Vilniaus ir Islandijos gatvių kampe įsikūręs pastatas pirmąkart paminėtas dar 1764 metais. Kaip teigiama, „Radvilų jurizdikoj esančiame sklype stovėjo apnykęs mūrelis, rūsiai ir grindinys, nuomojami žydų tautybės piliečio Ch.Aronovičiaus, kuris juos buvo užstatęs kreditoriams". Pastatas buvo greičiausiai nukentėjęs per 1748 m. Vilniaus miesto gaisrą. Iš kelių šykščių eilučių, deja, nesužinome, kokio dydžio ir kelių aukštų buvo dabartinio statinio pirmtakas, kuris neišliko.
 
Reutų šeima įsigyja šį nekilnojamąjį turtą sumokėjusi Aronovičiaus kreditoriams tūkstantį zlotų. Toliau jis keliavo iš rankų į rankas. Tačiau ir XIX amžiaus dokumetuose užfiksuotos žinios apie namą buvo skurdžios, liečiančios tik savininkus bei pardavimo- pirkimo metus. 1806 m. pastatas priklausė Berkmanui, jame buvo keturios krosnys, apšildydavusios tris didelius ir vieną mažą kambarius. Buvus čia dviejų aukštų namą su rūsiais šioje vietoje liudija 1889-aisiais datuoti namo planų dokumentai.
 
1897-1899 metais naujas namo savininkas Solomonas Minkovskis paprašė miesto valdybos leidimo sumūryti trečią aukštą. Taip pat jis norėjo pastatyti balkonus ir juos nutinkuoti. Valdybos reroliucijoje konstatuota, kad Minkovskio projektas prasilenkia su Vilniuje leidžiamomis aukštingumo normomis, tačiau pastebėta, jog taip rekonstruotas pastatas neatneš ir žalos. Tad savininko pageidavimai buvo patenkinti. Tiesa, valdžia dar pareikalavo, kad balkonai bei išorės ir vidaus laiptinės būtų pagamintos iš „nedegamos medžiagos". Darbus prižiūrėjo architektas Koroldovas. Žiūrint į dabartinį pastatą galima spręsti, kad tas projektas buvo įvykdytas. Beje, iš viso pastatas buvo rekonstruotas net keturis kartus – 1889, 1922, 1927 ir 1938 metais.
 
Laimingas šuolis į ateitį
 
1917-1918 metais pastate buvo įsikūrusios kelių lietuvių laikraščių redakcijos ir administracijos bei kelios draugijos. Nuo 1902 m. namas priklausė pirkliui Kameneckiui su žmona – jie šią nuosavybę per įvairius tarpininkus valdė iki 1935 metų. Paskui iki pat Antrojo pasaulinio karo pastatas turėjo dvi savininkes – F.Epštejnovą ir S.Spejserovą.
 
Visko matęs architektūros paminklas jau buvo begriūvąs, kai teises į šį namą susigrąžino emigrantų iš Vilniaus palikuonė Kanados pilietė R.Epštein-Paul. Tada pastatas skandalingai išgarsėjo, mat į jį pretendavusi kanadietė per įtartinai trumpą laiką gavo Lietuvos pilietybę. Taip pat greitai buvo atkurtos R.Epštein Paul nuosavybės teises į pusę rūmų, galop teismas priteisė jai ir antrąją namo dalį. Vėliau išaiškėjo, kad namas R.Epštein Paul buvo perduotas pažeidžiant krūvą įstatymų, bet apsukri moteris suspėjo pastatą parduoti Vladislavui Kliukovskiui, o pati paliko Lietuvą.
 
Kai kilo triukšmas, kad R.Epštein Paul Lietuvos piliete tapo neteisėtai, iškilo ir pastato privatizavimo teisėtumo klausimas. Sprendimas grąžinti R.Epštein Paul pusę namo buvo anuliuotas, o pastato savininke tapo Vilniaus savivaldybė. Bet 1997 m. priimtu įstatymu buvo leista atgauti prarastą turtą ir dvigubą pilietybę turintiems užsienio piliečiams. Taigi, R.Epštein-Paul vėl namą atgavo ir pardavė jį verslininkui iš Gruzijos Valerijui Gelašviliui, o šis - broliams Sergejui ir Nikolajui Sarkisovams iš Rusijos, kurių valdoma bendrovė „SNS" ir ėmėsi pastato rekonstrukcijos bei restauracijos. Tačiau dėl plačiai pagarsėjusių skandalingų peripetijų daug kas iki šiol pastatą tebevadina „Epštein namu".

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad jo restauravimo darbai buvo pradėti dar 1989 m. pagal 1985 m. Paminklų restauravimo instituto parengtą projektą. Juos vykdė lenkų restauratoriai, tačiau po metų procesas sustojo. Tolimesni tyrimai bei projektavimas vėl buvo atnaujinti 2002 metais. Pastato restauravimas ir pritaikymas užtruko trejus metus, o atlikti darbai atsiėjo apie 3 milijonus litų.
Jolanta Miškinytė
 

Mūsų Kontaktai

Šnipiškių g.3, LT-09309 Vilnius 8 5 273 42 56 8 5 272 40 58 centras@kpd.lt
Prisijunkite prie mūsų
© Kultūros paveldo departamentas