Titulinis
Naujienos
2019 - 01 - 03

Vilniaus rotušė kviečia į parodas sausio mėnesį

434dba5e-3b43-4d52-898f-0775071af9cd-eb5b1076a0f75e64b03e81cdbb3f1291.jpg
Tapybos paroda DOKUMENTAS. Sausio mėn. 3–23 d. Parodos atidarymas – sausio 8 d. 18 val.
 
Dokumentas – tai  materialioje laikmenoje tam tikra ženklų sistema užfiksuota informacija, kuri gali būti perduodama erdvėje ir laike. Svarbiausia – jo reikšmė ir paskirtis. Interpretuojant dokumento sąvoką menine kalba, paveikslas taip pat gali būti dokumentas, nes talpina savyje informaciją. Parodoje menininkai tapybos darbais pareiškia savo požiūrį į politinius, ekonominius, istorinius ar kitokio pobūdžio, jų manymu, svarbius įvykius. Šių „dokumentų“ informacinį turinį sudaro menininkų perduodamos žinutės ar išsakytos nuomonės, pajautimai.
 
Menininkas yra svarbus visuomenės kultūros atstovas, kurio mąstymo ir matymo išraiškos formos reflektuoja tiek jo paties, tiek jį supančios aplinkos nuotaikas; kurio misija yra kviesti apmąstymams, padėti atpažinti ir suvokti mus supantį pasaulį, matyti jo kelius ir klystkelius.
 
Kuratoriai: Linas Liandzbergis, Meda Norbutaitė
Dalyviai: Algimantas Černiauskas, Evaldas Jansas, Aistė Kirvelytė, Linas Liandzbergis, Meda Norbutaitė, Vidas Poškus, Auris Radzevičius, Arūnė Tornau, Dainius Trumpis, Marta Vosyliūtė
 
 
Martynas Černiauskas NAUJIEJI VASIUKAI (skaitmeninė fotografija). Sausio mėn. 3–23 d.
Parodos atidarymas – sausio 8 d. 17 val.
 
Jaunosios kartos menininko Martyno Černiausko paroda „Naujieji Vasiukai“ – tai vieno iš Lietuvos kurortų foto dokumentacija. Joje siekiama užfiksuoti šiandieninį Šventosios miestelio vaizdą. Bene prieš dešimtmetį prasidėjęs prieš krizinis statybų bumas tapo nevykusiu jaukaus kurorto miestelio plėtros projektu. Dabartinės Šventosios veidą sudaro pastatų įvairovė: čia pinasi seni, išklypę mediniai nameliai, nauji ištaigingi stikliniai pastatų kompleksai ir pastatai vaiduokliai, anuomet greitai iškilę, bet jau keletą metų saugomi vien gamtos prieglobsčio.
 
Foto dokumentacijoje susikoncentruojama ties 2007 metais prasidėjusio projekto „Jūros namai“ palikimu. „Jūros namai“ anuomet išsikėlė tikslą pastatyti 22 daugiabučių kompleksą. Namai buvo statomi tarp Baltijos jūros ir Šventosios upės krantų, šalimais planuota įrengti ir jachtų uostelį. Projektą tikėtasi užbaigti 2009 metų pabaigoje (jachtų uostelį 2013 m.), tačiau, prasidėjus pasaulinei finansinei krizei, jis buvo sustabdytas ir pastatyti, bet neįrengti namai beveik dešimtmetį neliečiami stovėjo gamtos prieglobstyje. 2016 metų pabaigoje pastatų kompleksą perpirko kita NT bendrovė. Naujas vardas (projektas pervadintas „Jūros panorama“) ir nauji siekiai žadėjo greitus rezultatus (vos per porą metų įrengti net 8 daugiabučius). Šiuo metu liko tik neveikianti „Jūros panoramos“ internetinė svetainė ir pora apsauginių, prižiūrinčių apleistus pastatus. Kaip atskleidžia foto dokumentacija, progreso nematyti ir vizualiai. Prie pastatų komplekso 2018 m. balandžio mėnesį nedirbo nei įranga, nei žmonės – daugiabučiai stovėjo užkonservuoti.
 
Atsitiktinumas ar ne, tačiau šalia pastatų komplekso jau virš dešimtmečio planuojama įrengti laivybos uostą. Abiejų iniciatyvų pasisekimas panašus. Tai dar ilgiau užsitęsęs ir dar daugiau klausimų sukėlęs projektas, už kurį atsakinga ne įmonė, o valstybė. Dar 1989 m. pasirodė pirmieji uosto projektai, tačiau dėl nesutarimų tarp Palangos miesto savivaldybės ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos, jokie planai nebuvo įgyvendinti. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą 2004 metais, buvo imtasi prašymų statybos lėšoms gauti. 2011 metais dalinai atidarytas uostas dėl netinkamo projekto per keletą dienų buvo užneštas smėliu ir vėl uždarytas. Dabar Europos Sąjunga atsisako finansuoti kelintą kartą atnaujinamą projektą. Uosto statuso keitimas iš valstybinio į municipalinį šiuo metu nagrinėjamas Seime. Parodą fotografas pavadino skambiu „Naujųjų Vasiukų“ pavadinimu, pateikdamas aliuziją į legendinį Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romaną „Dvylika kėdžių“ ir ten kuriamą utopiją. Į kontekstą įtraukiant ir fiasko virtusį Šventosios uosto projektą, menininkas skatina atkreipti dėmesį į urbanizacijos plėtrą gamtos sąskaita bei netvarius miesto planavimo sprendimus. Nepaisant patrauklių dokumentuoto komplekso vizijų, projektas įstrigęs laike jau daugiau kaip dešimtmetį. Paradoksalu, tačiau vos per šimtą metrų nuo „Jūros panoramos“ jau kyla naujas, šiek tiek mažesnis kompleksas. Net išlaikant optimizmą ir tikintis, jog šviesiai ateičiai „užkonservuotą“ projektą pavyks prikelti kelintam gyvenimui, iškyla klausimas – kas čia apsistos? Ar sovietiniais, „Nakvynė 5 eurai“ reliktais padabintai Šventajai ir toliau kursime utopinę ateitį su baseinais ant stogo, stikliniais 9-aukščiais ir 29 metus rengiamais kruiziniais terminalais?
 
Skrydžiai į kosmosą iš „Naujųjų Vasiukų“ – jau 2040 metais!
 
Parodos kuratorė ir teksto autorė  – Martyna Jurkevičiūtė
 
 
Saulė Šmidtaitė KELY. Sausio 15 – vasario 18 d.
Parodos atidarymas – sausio 15 d. 17 val.
 
Parodą pavadinau „Kely“. Manau, tai atspindi tylią erdvę, be kurios neįsivaizduoju dabartinio mano kūrybinių ieškojimų kelio (esu Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dvyliktokė). Savo piešiniais ir atspaudais stengiuosi įkvėpti gyvybę kasdienybei. Išimu daiktų detales iš joms įprastos aplinkos, atsisakydama jų funkcionalumo. Siekiu išprovokuoti žmones kitaip pažvelgti į įprastus, kasdien matomus objektus. Piešiu grafitu, iš pradžių įtrindama juo visą popieriaus lakštą, vėliau modeliuoju daikto formą ištrindama šviesą ir šešėlius. Mėgstu tiesioginius surūdijusio metalo paviršių atspaudus, didelį formatą (kartais popieriaus lakšto kraštinė gali siekti net 7 metrus). Tai pirmoji mano paroda, kurioje pristatau nedidelę dalį savo kūrybos.
 
Saulė Šmidtaitė
 
 
Saulius Žiūra VILNIAUS HORIZONTAI (fotografija). Sausio 26 – vasario 28 d.
Parodos atidarymas – sausio 29 d. 18 val.
 
Miestas ir fotografija. 1826 m. sukurta pirmoji fotografija vaizdavo architektūrinę Paryžiaus erdvės perspektyvą. Pirmuose trūkinėjančiuose kino kadruose taip pat judriomis miesto gatvėmis skuba XIX a. pabaigos šio didmiesčio žmonės, modernios literatūros tekstai neatsiejami nuo klaidžiomis Dublino gatvėmis slampinėjančio Leopoldo Bliumo. Tai ne atsitiktinumas. Architektūrinė miesto erdvė yra jų tarpusavio santykiais sukurta socialinė erdvė, kurioje gimsta ir reiškiasi mūsų ryšiai – ekonominiai, socialiniai, kultūriniai ar emociniai. Todėl visi jie įkalinti architektūrinės, urbanizuotos erdvės perspektyvoje. Miesto erdvė yra nuolat perkuriama ir perrašoma, tuo pačiu metu perkuriamos žmonių judėjimo, veikimo ir buvimo erdvės, taip perrašomi jų likimai ir tapatumo kryptys.
 
Belaikai miesto archetipai gali tik trumpam mirktelėti – šešėlio lūžiu, praeivio siluetu, nesibaigiančiu gamtos ir architektūrinės erdvės ginču. Architektūra yra įpinta į kasdienio gyvenimo situacijas kaip kolektyvinė pasąmonė, todėl ji dažniau neregima bet nuspėjama, ji egzistuoja daugiau kaip taktilinis mūsų kasdienybės įprotis. Tiksliau, architektūra yra nematoma, ji tik sumirga stiklinių durų judesyje, paliečia šalto oro gūsiu tik išėjus iš namo laiptinės, nuaidi durų trenksmu ar bankomato pypsėjimu.
 
Kasdienybės banalybėje žmonės jaučia ir mato savo architektūrinę aplinką skirtingai negu ją planuoja privatūs užsakovai, architektai ar politikai. Žmonės savotiškai laviruoja, nardo, mėto pėdsakus šiame funkcionaliame ir racionalizuotame, euforiškai didingame ir įsakmiame miesto architektūrinių ženklų labirinte.
 
Todėl ne taip paprasta paaiškinti sau ir kitiems – kas yra mano miestas, paprasčiau yra parodyti. Tačiau kalbant apie jo fotografavimą svarbu suvokti vieną dalyką – objektyvios, visiems vienodai matomos miesto erdvės nėra. Egzistuoja tik individualūs kognityviniai mūsų judėjimo žemėlapiai. Mes judame ne tiek architektūrinėmis erdvėmis, kiek įsivaizduojamais takais, judame taktiliškai, vedini įpročių ir tik mums atpažįstamų ženklų. Geras fotografas žino, kad tai, kas matoma, nėra tiesa. Tik gimę, esame absorbuojami miesto erdvės, jos perspektyvų ir mastelių, jos optikos ir kvapų, jos formuojamų garsų ir spengiančios tylos, bukų plokštumų ir fatališkų angų.
 
Architektūra – ne tik statiški pastatai. Tai gali būti laiptinių, liftų, priimamųjų ar tualetų, kirpyklų ar kavinių, garažų, parduotuvių, parkų ar šiukšlių konteinerių kvapai. Nuo stogų daužomi ledo varvekliai irgi architektūros tęsinys, kaip ir nuo pastato metamo šešėlio vėsa, kaip žmonių grūstis siauroje gatvelėje ar pradinis architekto eskizas popieriaus lape. Bet kaip tai nufotografuoti?
 
Klauskite Sauliaus Žiūros, tiksliau, išeikite su juo ankstų rytą ar vakare į fotografo pamiltas Vilniaus miesto vietas, kuriose už pastatų, už rūko, už šalčiu stingdomo dangaus jis mato pranašingus ženklus. Juose nėra Vilniaus bokštų, bet yra jų skleidžiamių varpų garsai, nėra gatvių, bet girdisi grėsmingas transporto gaudesys.
 
Tai daugiagalvis gyvastingas, gargaliuojantis, šnypšiantis, miegantis ir švenčiantis paupių gyventojas. Jis netelpa į kadrą. Netilpo Korzonui, Čechavičiui, Bulhakui. Jį galima trumpam prisijaukinti, perprasti vieną, kitą jo charakterio savybę, bet ne daugiau. Todėl Sauliui tenka dieną, naktį, žiemą ir vasarą, kaip ir daugeliui fotografų, rašytojų, dailininkų kurti savo Vilnių, kaip savo ieškojimų, susitikimų, atradimų istoriją. Ji permaininga, nes miestas visada judrus, nuolat išsineriantis iš žvilgsnio, pasitraukiantis, lūkuriuojantis, neryškus, taktiliškas, tik suaugęs su kūno judesiais, juos atkartojantis.
 
Miestas gali būti tarytum kokia minkšta materija, šąlanti ir šylanti, sustingusi ir tąsi – kaip prieš bundant troleibusų maršrutams. Kaip nufotografuoti būtent tokį miestą? Kiekvienas fotomenininkas renkasi savo judėjimo ir matymo taktiką. Vienam svarbiau momentiniai pojūčiai, kitam – vietos atmintis, istoriniai motyvai, dar kitam – netikėto įvykio gyvastis.
Atsiranda tyrinėtojų, bastūnų, stebėtojų, vertintojų žvilgsniai, kažkas iškeliauja į miesto paribius, kažkas sustingsta kaip plėšrūnas, laukdamas savo „grobio“ miesto centre.
 
Sauliui Žiūrai svarbus Vilniaus paveiksliškumas, jo savaimingumas. Todėl fotografas atsitraukia, keliasi į dangoraižį, žvelgia į tolimą perspektyvą ir leidžia miestui savo fotografijose tiesiog būti. Būti maksimaliai apžvelgiamam, savipakankamam, jaukiai murmačiam savo kasdienes mantras. Tai pagarbos ir gėrėjimosi atstumas.
 
Virginijus Kinčinaitis
 
 
Daugiau informacijos apie parodas suteiks ir į kilusius klausimus atsakys: 
Patricija Poderytė
Projektų vadovė
El. p. patricija@vilniausrotuse.lt
tel. 8 616 25996
 
Paskutinį kartą redaguota2019 - 01 - 11

Mūsų Kontaktai

Šnipiškių g.3, LT-09309 Vilnius 8 5 273 42 56 8 5 272 40 58 centras@kpd.lt

Biudžetinė įstaiga, kodas 188692688. Duomenys apie Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre.

Prisijunkite prie mūsų
© Kultūros paveldo departamentas