Titulinis
Naujienos
2022 - 07 - 18

Paveldosaugos specialistai konsultuos Veliuonos miestelio istorinės dalies gyventojus

2-ce137db4bc58371c55e7c21b15ab17c7.jpg
Tęsiant gerąją praktiką – konsultuoti vietos bendruomenes kultūros paveldo priežiūros klausimais – Kultūros paveldo departamento Telšių-Tauragės teritorinio skyriaus atstovai 2022 m. liepos mėn. 21 d. (ketvirtadienį) nuo 10.30 val. Veliuonos miestelyje organizuoja viešą konsultaciją miestelio gyventojams. Bus kalbama apie kultūros paveldo vietovei taikomus reikalavimus ir palaikomąją statinių priežiūrą. Statinių savininkai turės galimybę užduoti rūpimus klausimus ir gauti specialistų atsakymus. Konsultavimo vieta – A. Juškos g. 1, Veliuona. Konsultacijoje dalyvaus ir Dzūkijos–Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija, Jurbarko rajono savivaldybės administracijos specialistai, Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, Vakarų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento specialistai.
 
2013 m. Veliuonos miestelio istorinei daliai (uniklus kodas Kultūros vertybių registre – 17122) buvo patikslinta apskaitos dokumentacija, nustatytos vertingosios savybės, apibrėžtas teritorijos ribų planas. Dabartiniam miesteliui pradžią davusios gyvenvietės užuomazga reikėtų laikyti III-IV a. gyvenvietę, kuri galėjo susidaryti šalia prekyvietės. Remiantis archeologiniais radiniais, manoma, kad rytų kalvoje, kuri vėliau pradėta vadinti Gedimino kapu, XI a. galėjo būti pastatyta „ankstyvoji” Veliuonos pilis. Rašytiniuose šaltiniuose pilis ir gyvenvietė tuo metu vadinta Junigeda. 1291 m. žiemą ankstesnės pilies vietoje (Gedimino kapo kalne) pradėta statyti nauja galinga pilis. Pastačius šią pilį, Veliuona tapo svarbiausias lietuvių gynybos punktas Nemuno žemupyje į vakarus nuo Kauno.
 
Veliuonos įvaizdį Nemuno slėnyje nulėmė ne gyvenviečių pastatai, o kalvose išsidėstę žemės ir medžio įtvirtinimai. Po Žalgirio kautynių ir 1422 m. Melno taikos, kai kryžiuočių ordinas Lietuvai jau nebegrėsė, Veliuonos raidoje atsirado esminių pokyčių. Pilis jau neturėjo tiesioginės karinės reikšmės, buvo skirta reprezentacijai. Vietovėje įsikūrę žmonės gyveno papilyje, kuriame susiformavo ir miestelio branduolys, o aukštutinė miestelio dalis, išskyrus piliavietę, kurioje XV a. įkurtas dvaras, liko neapgyvendinta. 1421 m. Veliuonoje įsteigta parapija ir bažnyčia, viena pirmųjų Žemaitijoje po 1413 m. šio krašto gyventojų krikšto. 1421 m. Vytauto duotame bažnyčios fundacijos akte gyvenvietė vadinama miestu ar miesteliu, kuriame rinkosi turgus, buvo karčemų ir krautuvių. XV a. dėl panemunėje įrengto uosto miestelį imta vadinti uostamiesčiu. XVI a. pr. miesteliui suteiktos magdeburginės teisės, leista rengti turgų ir 3 prekymečius. 1579 m. mieste veikė parapinė mokykla, viena iš nedaugelio to meto Lietuvoje. Apie 1636 m. pastatyta mūrinė bažnyčia. XVII a. II p. atsirado naujų sodybų.
 
LDK–Lenkijos karo su Švedija ir Rusija metu, 1702 m., miestą užėmė švedų kariuomenė. Per karą Veliona visai sunyko, taip galėjo įvykti ne tik dėl švedų okupacijos, bet ir dėl maro epidemijos bei bado. 1715 m. Augustas II leido Veliuonoje kurtis žydams. 1764 m. Seimo nutarimu Veliuona tapo pavieto centru. Veliuonos pavietą sudarė 3 „traktai”: Dotnuvos, Panemunės ir Liaudos. XIX a. I ketv. dvarininkas Zaleskis į šiaurę atokiau nuo miestelio pasistatydino naują dvaro sodybą su klasicistiniais rūmais, įrengė peizažinį parką. 1830 m. Veliuonoje buvo 96 dūmai su 782 gyventojais. XIX a. vid. Veliuonos dvarą sudarė 6000 dešimtinių žemės, jame buvo 1431 baudžiauninkas. 1867–1868 m. Veliuonos aprašyme nurodyta miestelyje buvus bažnyčią, 2 sinagogas, 5 krautuves, 2 smukles, valsčiaus valdybą, mūrinį grūdų magazine.
Per Pirmojo pasaulinio karo veiksmus beveik visas miestelis buvo sudegintas ir sugriautas. Atgavus nepriklausomybę, 1918 m. atidaryta lietuviška mokykla, vaistinė, 1919 m. paštas. 1921 m. Gedimino kapo kalne pastatytas kryžius „jo žūties vietai” įamžinti. 1923 m. Veliuonoje surašyti 573 žmonės. Maždaug iki 1925 m. didžioji dalis kare sudegusių sodybų atstatyta. Nuo 1925 m. Veliuonoje gausėjo krautuvių ir verslovių. Dauguma jų išsidėstė centre, dalis apatinėje terasoje. Pradėjo veikti keli tautinių ir religinių visuomeninių organizcijų skyriai, pagyvėjo viešasis gyvenimas. 1929 m. Veliuonoje sudarytas Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukakčiai minėti komitetas, Vytauto Didžiojo paminklas atidengtas 1930 m. birželio 29 d.
 
Tolesnę miestelio raidą nutraukė 1940 m. Sovietų Sąjungos okupacija. Įsteigus P. Cvirkos kolūkį, miestelis tapo jo centrinė gyvenvietė, o 1950 m. – apylinkės centras. 1956 m. Veliuona ištirta kultūros paveldo požiūriu (archit. Algimantas Miškinis). 1957 m. miestelyje kilo gaisras, per kurį sudegė didžioji dalis viršutinėje terasoje aplink aikštę ir gatvėse stovėjusių medinių trobesių. 1959 m. Veliuonoje nurodoma buvus 490 gyventojų. 1968 m. sudarytas Veliuonos tikrosios būklės planas ir projektas (archit. Janulytė ir V. Amfimovienė). Numatyta miestelyje gyvensiant 1200 žmonių. Apstatytą plotą pasiūlyta plėsti į šiaurę nuo Dariaus ir Girėno gatvės, senoji miestelio dalis neplanuota. 1969 m. Veliuonai suteiktas vietos reikšmės urbanistikos paminklo statusas. 1973 m. parengtas Veliuonos miestelio projektas (archit. Algimantas Miškinis).  Pasitinkant Veliuonos paminėjimo 700-ąsias metines 1991 m. sutvarkyti Veliuonos piliakalniai, rekonstruota Vytauto Didžiojo aikštė. Netoli Vytauto Didžiojo paminklo iškilo Veliuonos jubiliejinis paminklas (skulptorius Šarūnas Šimulynas). Tais pačiais metais iškilmingai paminėtas Veliuonos bažnyčios 570-metis. 2010 m. rugpjūčio 8 d. atidengta legendinės deivės Veliuonos skulptūra (skulptorius Erikas Daugulis).
 
KPD informacija
Dviejose terasose išsidėstęs Veliuonos miestelis. KPD nuotrauka
Paskutinį kartą redaguota2022 - 07 - 22

Mūsų Kontaktai

Šnipiškių g.3, LT-09309 Vilnius 8 5 273 42 56 8 5 272 40 58 centras@kpd.lt

Biudžetinė įstaiga, kodas 188692688. Duomenys apie Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre.

Prisijunkite prie mūsų
© Kultūros paveldo departamentas