Titulinis
Naujienlaiškis

Piliakalnių priežiūros atmintinė

2017-uosius metus LR Seimas paskelbė Piliakalnių metais. Priimtame dokumente akcentuojama, kad piliakalniai yra baltų kultūros ir ankstyvosios Lietuvos valstybės simbolis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo liudijimas ir tautinio atgimimo sąjūdžio įkvėpimo šaltinis. Rūpintis šiais valstybingumo istorijos liudytojais yra ne tik savivaldybių, bet ir bendruomenių bei kiekvieno doro piliečio pareiga. Kokie yra svarbiausi piliakalnių priežiūros aspektai, aptariame su Lietuvos archeologijos draugijos pirmininko pavaduotoju archeologu Zenonu Bauboniu.
         
„Piliakalniai mūsų dienas pasiekė ne taip atrodantys, kokie buvo  gynybinės paskirties. Dėl gamtos, laiko poveikio anskčiau buvusios medinių pilių vietos prarado savo sudėtinę dalį ─ medinius įtvirtinimus. Erozija, pavirišinių vandenų, upių, ežerų šaltinių, lietaus vanduo sunaikino piliakalnių gynybinius įtvirtinimus. Nenaudojami piliakalniai apaugo žolėmis, krūmais, medžiais, apsigyveno laukiniai, urviniai žvėreliai, kurie taip pat ardė gynybinius įtvirtinimus ir kultūrinį sluoksnį“, ─ sako Z.Baubonis.
 
Kalbėdamas apie žmonių įtaką piliakalnių išlikimui, archeologas kaip didelės žalos  piliakalniams laikotarpį įvardija laikus, kai apleisti piliakalniai pavirto ariamais laukais ir ariamomis kalvomis. Per šimtmečius tokių piliakalnių gynybinius įtvirtinimus sunaikino plūgai. Geresnės būklės išliko ta dalis piliakalnių, kurie buvo naudojami kaip miško teritorija, miško žemė. XIX a. ant didelio kiekio piliakalnių stovėdavo sodybos, vykdavo ūkinė veikla. Būdavo kasamos duobės, ganomi, auginami gyvuliai. XX a. pirmojoje pusėje, pirmosios agrarinės reformos metu buvo pasiekta, kad pirmosios sodybos būtų nukeltos nuo piliakalnių. Visgi dar ir šiomis dienomis pasitaiko atvejų, kuomet ant piliakalnio stovi sodyba ir ardo jo kultūrinį sluoksnį, darko jo aplinką, ardo patį piliakalnį (pavyzdys ─ Karmėlavos piliakalnis).
 
Šiuo metu didžiausią poveikį piliakalnių išlikimui daro gamta, ─  upeliai ar upės, kurie per šimtmečius ne vieną piliakalnį yra nuplovę, ir iš jo neliko jokios žymės. Jie ir šiais laikais dažnai keičia savo vagą, taip pradėdami plauti piliakalnio šlaitą. Paplautas šlaitas griūna ir taip piliakalniai nyksta. Kiek mažesnis poveikis yra stovinčių vandenių, tačiau pavasariniai ledonešiai taip pat ardo piliakalnio papėdes.
 
Pasak archeologo, nereguliuojami žmonių srautai į piliakalnius ─ viena iš didžiausių neigiamų įtakų piliakalnių naikinimui. Ypatingai piliakalniams kenkia tie žmonės, kurie šiuos archeologinio paveldo objektus bando pasiekti mašinomis, keturačiais. Taip sudaromos provežos, kuriomis pradeda tekėti vanduo. Išgraužoms plečiantis, piliakalnis ir jo kultūrinis sluoksnis pradeda nykti. Nereguliuojami pėsčiųjų lankytojų srautai taip pat daro žalą piliakalniams. Tik nedidelėje dalyje iš virš 900 Lietuvoje esančių piliakalnių yra įrengti laiptai lankytojams. Kopiant į šlaitus, sukeliama mechaninė erozija, ─ taip išnyksta velėna ir pamažu formuojasi išgraužos.
 
Formuojant laiptus ant piliakalnio, svarbu pasirinkti konstrukcijas, kurios nenaikintų piliakalnio kultūrinio sluoksnio bei gynybinių įtvirtinimų dales. Šiuo metu vis dažniau pasirenkama „tausojanti piliakalnius" laiptų konstrukcija. Laiptai yra atremiami į žemę šlaito apačioje, o ant šlaito padedami horizontalūs rastai, kurie prilaiko laiptus. Rastai gali būti įkalti į žemę ir ant jų pradėtos formuoti lieptasijos. Z.Baubonis įspėja, kad  laiptus kasti piliakalnio šlaiteyra draudžiama. Tokia veikla yra baustina, kadangi jos metu yra suardoma velėna ir taip piliakalnis pamažu naikinamas.
Ant piliakalnio nepatartina kurti ypatingai daug laužų, kadangi piliakalnio kultūriniame sluoksnyje išlikę artefaktai nuo karščio gali deformuotis ir visam laikui pakeisti savo formą, pavidalą bei būti sunaikinti. Norint kūrenti laužus, reikia įrengti laužavietes su termoizoliacija. Tai gali būti ir molio padas iš atsivežtos statybinės medžiagos.
 
Piliakalnius reikėtų prižiūrėti nuo brūzgynų, nepalikti medžių išvartų, krūmų bei stengtis suformuoti velėninę dangą. Taip prižiūrimas piliakalnis bus suvokiamas kaip gynybinės paskirties objektas, taps autentiškesnis ir įgaus savo ankstesnę prasmę. Atlikti piliakalnio tvarkymo darbai gali padėti išsaugoti piliakalnio kultūrinį sluoksnį ir patį piliakalnį.
 
Archeologas pabrėžia, kad ant piliakalnio negalima projektuoti ar statyti jokių atokvėpio aikštelių, stendų, suoliukų, nes visą tai sukelia nereguliuojamą žmogaus įtaką. Tokios vietos pavirsta lėbavimų vieta, šiukšlynais. Nauja statyba, kuri nėra susijusi su piliakalnio apsauga, taip pat yra negalima.
 
Ant piliakalnio esančius kryžius prižiūrėti galima, tačiau jų atstatinėti ar statyti naujų nereikėtų, nes nauja statyba jiems ne tik pakenktų, bet ir gadintų jų vaizdą bei klastotų paskirtį. Naujų kapaviečių ant piliakalnio įrengti negalima, tačiau senus kapus prižiūrėti reikėtų. Jų apipavidalinimai turėtų būti pagaminti iš natūralių medžiagų - medienos, tam, kad „nerėžtų akių“ ir negadintų piliakalnio kraštovaizdžio.
 
Žmonės turėtų prisidėti prie piliakalnių priežiūros. Nuolat nurinkti šiukšles, išvalyti upelių vagas nuo sąvartų, pagal galimybes nušienauti žolę, iškirsti krūmus, brūzgynus, iškirsti jaunus medelius, kurie nėra giliai įaugę šaknimis į kultūrinį sluoksnį.
 
Piliakalnių priežiūrą reglamentuoja Nekilnojamosios kultūros vertybės – archeologinės vietos tipinis apsaugos dokumentas

Mūsų Kontaktai

Šnipiškių g.3, LT-09309 Vilnius 8 5 273 42 56 8 5 272 40 58 centras@kpd.lt
Prisijunkite prie mūsų
© Kultūros paveldo departamentas