Titulinis
Sugrįžtantys dvarai
Tuskulėnų dvaras

Sugrįžtantys dvarai (5). Tuskulėnų kompleksas

Tęsiame pasakojimus apie atgimstančius Lietuvos dvarus ir dėkojame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui už informaciją apie Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso praeitį bei šiandieną.
 
Teritorija, kurioje įkurtas Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas, nuo XVI a. buvo žinoma kaip karališkojo dvaro, vadinamo Derevnictva, žemė ir funkcionavo kaip Vilniaus pilių pagalbinis ūkis su didele sodyba, sodais ir tvenkiniais. Dvaro įkūrėjas – didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. Užmiestyje esančiame dvare ne kartą buvo apsistojusi valdovo šeima.
 
XVII a. viduryje dvaras prarado karališkąjį statusą. Jį valdė didikai Valavičiai, Pacai, Tyzenhauzai. Teritoriją supo dideli medžioklės plotai, per ją driekėsi maldininkų kelias į Vilniaus Kalvarijas. XVIII a. antrojoje pusėje dvaro valda padalyta į atskirus ir savarankiškus ūkius. Dvaro sodybos dalis, atitekusi Laterano kanauninkų vienuolių ordinui, pradėta vadinti Tuskulėnais, o kita buvusio dvaro dalis – Derevnictvos palivarku.
 
XIX a. pradžioje Tuskulėnų dvarą valdė Rusijos caro patarėjo Rogovskio žmona Elžbieta. Dabartinį vaizdą dvaras įgijo apie 1825 m., kai jo savininku tapo Vilniaus generalgubernatorius Aleksandras Rimskis-Korsakovas. Jo užsakymu žymus architektas Karolis Podčašinskis suprojektavo klasicizmo stiliaus dvaro rūmus ir oficiną. Tuo pat metu buvo suformuotas parkas su tvenkiniais, centrinė dvaro dalis aptverta mūrine tvora.
 
XIX a. penktajame dešimtmetyje dvaras, kurį įsigijo gydytojas ir visuomenės veikėjas Julijanas Titijus, tapo svarbiu vilniečių kultūrinio gyvenimo centru. Jame buvo vertinga paveikslų kolekcija, gausi biblioteka. Čia rinkdavosi Vilniaus intelektualai, kaip antai, kompozitorius Stanislavas Moniuška, rašytojas Juzefas Ignacas Kraševskis ir kiti. Paskutiniai dvaro valdytojai buvo carinės Rusijos generolo Melentjevo šeima.
 
Antrojoje amžiaus pusėje Tuskulėnų dvaras tapo miesto dalimi. Derevnictvos palivarką įsigijo generolas Aleksandras Losevas, aktyvus Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo-Koriko talkininkas malšinant Lietuvoje 1863–1864 m. sukilimą. Čia jis 1866 m. pasistatė medžioklės namelį.
 
1928 m. Vilniaus miesto geologinės tarnybos viršininkas Francišekas Valickis nusipirktą Derevnictvos valdą pritaikė šeimos vasarvietei. Rekonstruotas ir šviesia spalva nudažytas namelis buvo pramintas Baltuoju dvareliu. 1930–1931 m. inžinierius tėvų atminimui pastatė Šv. Teresės koplytėlę.
 
1940 m., prasidėjus sovietų okupacijai, Tuskulėnų dvaras buvo nacionalizuotas. Nacistinės Vokietijos okupacijos metais (1941–1944) Tuskulėnų dvaras priklausė Vincentui ir Jadvygai Antonovičiams, kurie dvaro rūsiuose slėpė žydus.
 
1944 m., sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, Tuskulėnų dvaras ir Baltasis dvarelis perduoti NKVD–MVD ir NKGB–MGB.
 
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Tuskulėnų dvaro teritorijoje rastos 1944–1947 m. NKGB–MGB Vilniaus vidaus kalėjime nužudytų asmenų, taip pat Vilniaus apylinkėse žuvusių antisovietinio pogrindžio dalyvių masinės kapavietės. Jų atminimui įamžinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. nutarimu įkurtas Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas. Jam priklauso koplyčia-kolumbariumas, kur ilsisi nužudytųjų palaikai, Tuskulėnų dvaro rūmai ir oficina, parkas su pažymėtomis masinių kapaviečių vietomis ir jo prieigose stovintis Baltasis dvarelis su Šv. Teresės koplytėle. Visi Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso statiniai yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą.
 
Tuskulėnų dvaro rūmai
 
Iki šių dienų išlikę Tuskulėnų dvaro rūmai, pastatyti apie 1825 m. Rusijos imperijos Vilniaus generalgubernatoriaus Aleksandro Rimskio-Korsakovo užsakymu. Rūmai yra vėlyvojo klasicizmo laikotarpio užmiesčio rezidencijos pavyzdys. Istorinių šaltinių duomenimis juos suprojektavo vienas iš klasicizmo pradininkų Lietuvoje, Vilniaus universiteto architektūros profesorius Karolis Podčašinkis.
 
Dešiniajame Neries krante stovintys Tuskulėnų rūmai pasižymi originalia tūrio kompozicija. Rūmai stačiakampio plano, vieno aukšto, su mezoninu, prie kurio iš abiejų pusių prigludusios mansardinės patalpos. Rūmų fasadai simetriški, santūrių formų, dekoruoti architektūros detalėmis.
 
Rytinio rūmų fasado, atsukto į Neries pusę, centrinės dalies frontonai buvo puošti augalinių motyvų lipdiniais, o ant stogo buvo trijų antikos mitologinių deivių – Dianos, Junonos ir Veneros – skulptūros, kurios buvo labai reta gyvenamųjų rūmų puošmena. Rūmų vidaus reprezentacinių salių sienos ir lubos buvo gausiai dekoruotos klasicizmo tapyba, o grindys dengtos skydiniu parketu. Patalpos buvo šildomos puošniais kokliais dekoruotomis krosnimis. XIX a. pabaigoje rekonstruojant rūmus, buvo iš dalies pakeistos langų angos, pagrindinio įėjimo vieta, sunaikinti rytinio fasado lipdiniai ir virš frontono stovėjusios skulptūros. Po Antrojo pasaulinio karo rūmai atiteko sovietų represinėms struktūroms NKVD–MVD. Netinkamai prižiūrimi rūmai prarado savo pirminį vaizdą.
 
2005–2008 m., remiantis istoriniais, ikonografiniais ir architektūriniais tyrimais, Tuskulėnų dvaro rūmai buvo restauruoti: sustiprintos konstrukcijos, atkurta pirminė plano struktūra, atidengta ir restauruota klasicizmo laikotarpio sienų ir lubų tapyba, rytinį frontoną vėl papuošė augalinių motyvų lipdiniai ir antikos deivių skulptūros.
 
Tuskulėnų dvaro oficina
 
Dvaro oficina pradėta statyti kartu su rūmais – XIX a. pirmojoje pusėje, o rekonstruota ir praplėsta XIX a. pabaigoje. Dabartinis pastatas – beveik šimtmetį trukusių statybų rezultatas. Visi statybos etapai turėjo įtakos išorės architektūros vientisumui.
 
Pastatą sudaro dvi atskiros, aiškiai apibrėžtos tūrinės dalys. Iš jų seniausia – klasicizmo stiliaus architekto Karolio Podčašinskio suprojektuota mūrinė oficinos dalis, skirta dvaro tarnams gyventi. Ši dalis dekoruota tokiais pačiais dekoro elementais kaip ir rūmai.
 
XIX a. pabaigoje pastatytas medinis priestatas, kuris išsiskiria originalia architektūra: sudėtingais karnizais, apvaliomis puskolonėmis ir tarp jų įrengtais aukštais langais. Iš plačių vartų pastato galuose spėjama, kad čia buvo ratinė arba arklidė.
 
1940 m. oficina kartu su Tuskulėnų dvaro rūmais buvo nacionalizuota, o 1944 m. atiteko represinėms struktūroms – NKVD–MVD. Vėliau erdvios vidaus patalpos buvo suskirstytos į nedidelius kambarėlius, o pastato išorę užgožė daugybė priestatų.
 
2005–2008 m. Tuskulėnų dvaro oficina restauruota. Atkurta pirminė plano struktūra, fasadai ir jų architektūros detalės.
 
Tuskulėnų dvaro rūmų rytinis fasadas, atsuktas į Neries pusę. Nuotrauka Eglės Burbaitės Tuskulėnų planas. Nuotrauka Eglės Burbaitės Litografija ,,Vilniaus apylinkės. Tuskulionys“. XIX a. L. P. Bišebua ir A. Adamo litografija pagal A. Žemaitį. „Vilniaus albumas: iš Jono Kazimiero Vilčinskio leidinių“. Vilnius: Vaga, 1987 m. Tuskulėnų rimties parko vaizdas su tvoros fragmentu ir gėlynu iš Tuskulėnų dvaro rūmų. Nuotrauka Eglės Burbaitės Įėjimas į Tuskulėnų rimties parką. Nuotrauka Eglės Burbaitės
 
 
Daugiau informacijos: http://www.genocid.lt/tuskulenai ir http://www.tuskulenumemorialas.lt/lt

Mūsų Kontaktai

Šnipiškių g.3, LT-09309 Vilnius 8 5 273 42 56 8 5 272 40 58 centras@kpd.lt
Prisijunkite prie mūsų
© Kultūros paveldo departamentas