- Titulinis
- Geroji patirtis
- Žydų bendruomenei, gyvenusiai Rietave, atminti
Žydų bendruomenei, gyvenusiai Rietave, atminti

Rietave žydams buvo leista įsikurti 1662 metais. Miestą tuo metu valdė didikai Sapiegos. XIX a. pirmoje pusėje (1812 m.) Rietavo dvaro valdas kaip nuosavybę iš carinės Rusijos valdžios atpirko kunigaikščiai Oginskiai. Jų diegiamos švietimo, kultūros, mokslo, technikos naujovės turėjo didžiulę įtaką visų Rietavo žmonių, taip pat ir žydų, gyvenimui. Nieko nuostabaus, kad, atliekant plataus masto miesto perstatymo darbus, keičiant visą Rietavo socialinę, kultūrinę, urbanistinę sanklodą, tarp žydų bendruomenės ir Oginskių tvyrojo įtampa. 1881 m. kilus pavojui, kad Rietave, sekant kitų Rusijos imperijos miestų pavyzdžiu, prasidės žydų pogromas, Bogdanas Oginskis tvirtai pareiškė, kad konfliktai dėl žemės ar bendros tvarkos palaikymo nereiškia, kad jis negins nuo smurto savo miesto žmonių. 1900 m. kunigaikščio leidimu šalia sinagogos ant Jaujupio kranto buvo pastatytas mūrinis beit midrash – Talmudo Toros mokyklos ir maldos namų pastatas.
Kaip ir kituose miestuose, Rietave žydų bendruomenė gyveno uždarai, laikydamasi Toros mokymo, šimtmečiais puoselėtų elgesio normų ir tradicijų. Bendruomenę vienijo gailestingumo, rūpinimosi vargšais principai. Nebuvo nei žydiškos policijos, nei teismų, nei kalėjimų. Nebuvo ir alkoholizmo, smurto prieš moteris ar vaikus.
Per 1897 m. gyventojų surašymą Rietave buvo užregistruota 1750 gyventojų, iš kurių 1397 buvo žydai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo nemaža dalis Rietavo žydų emigravo į Pietų Afriką ir Ameriką. Dėl šios priežasties žydų bendruomenė mieste 1923 m. sumažėjo iki 868 gyventojų.
Dauguma žydų „štetlo“ gyvenamųjų namų buvo mediniai. Jie pagal šeimos poreikius buvo plečiami įvairiais priestatais, palėpėmis. Dauguma Rietavo žydų vertėsi prekyba, amatais, pinigų skolinimu. XX a. pirmoje pusėje sėkmingai darbavosi auksakaliai, laikrodininkas, garsėjo žydų gydytojai, mokytojai. Nepajudinamą autoritetą bendruomenės gyvenime turėjo rabinai.
Prekybos šurmulys ir visa viešoji žydų veikla mieste nurimdavo tik penktadienio popietę. Saulei nusileidus, prasidėdavo šabo šventimas, kuris tęsdavosi iki šeštadienio saulės laidos. Tai buvo išsilaisvinimo iš kasdieninių rūpesčių ir gyvenimo paskyrimo Dievui diena. Šabo dieną buvo draudžiama ne tik prekiauti, liesti pinigus, sąskaitas, šeimininkauti, gaminti maistą, bet ir uždegti ugnį, rašyti. Buvo puoselėjamos ir kitų švenčių tradicijos: Pesacho, Šavuoto, Jom Kipuro (Atpirkimo diena), Sukoto (Palapinių šventė).
Lietuvos nepriklausomybės metais Rietavo žydų gyvenimą ženklino įvairūs judėjimai, visuomeninių organizacijų veikla. Pagarsėjo „Maccabi“ (Makabi) judėjimas, kurio moto buvo „sveikame kūne – sveika siela“. Įdomu tai, kad Oginskių įpėdinis grafas Zaluskis sutiko būti ne tik Rietavo „Maccabi“ futbolo komandos globėju, bet ir vartininku. Nemažą įtaką turėjo sionistų judėjimas, Keren Kayemet (Žydų nacionalinio fondo), skautų veikla, Hašomer Hacair (Jaunosios sargybos) judėjimas. Svarbų vaidmenį bendruomenės gyvenime vaidino Linat Tzedek draugija – tai buvo pagalbos grupė, su meile ir atsidavimu slaugiusi namuose sunkiai sergančius ligonius. Didelį pasitikėjimą turėjo Žydų žmonių bankas (Liaudies bankas), kurio akcininkai buvo pirkliai, krautuvininkai, smulkieji verslininkai. 1919 m. Rietave pradėjo veikti žydiška mokykla, kurioje visi dalykai buvo dėstomi hebrajų kalba.
Veržlaus progreso dvidešimtmetį nutraukė 1940–1941 m. užgriuvusi pirmoji sovietų okupacija. Visos žydų parduotuvės Rietave buvo uždarytos, nuosavybė nacionalizuota, prekės išparduotos, buvo uždaryta ir biblioteka. Prasidėjo Rietavo krašto šviesuomenės, niekuo nenusikaltusių žmonių represijos, susvyravo šimtmečiais puoselėto žmonių susigyvenimo ir tarpusavio pasitikėjimo pamatai.
1941 m. birželio 21 d. prasidėjo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas. Fašistinei kariuomenei užėmus Rietavą, prasidėjo masiniai žydų areštai. Dauguma jų buvo išvežti ar pėsčiomis išvaryti į Šilutę, Telšius. Čia laukė tragiškas holokausto aukų likimas. Viešvėnuose, Žemaičių Naumiestyje, Rainiuose, Telšiuose, Gerulių miškuose 1941–1942 m. buvo sušaudyti šimtai aplinkinių Žemaitijos miestelių žydų, tarp jų – ir dauguma Rietavo žydų. Tie, kuriuos išgelbėjo ir priglaudė dori vietos gyventojai, pasibaigus karui į Rietavą gyventi nebegrįžo.
Antrosios sovietų okupacijos metais ant Jaujupio kranto stovėjusi medinė sinagoga buvo nugriauta, iš jos rąstų Maldučių kaime buvo suręstas linų sandėlis. Po žemėmis atsidūrė ir Jaujupio upelis, kuriuo Oginskių laikais per visą miestą vanduo tekėjo į Malūno tvenkinį. Istorinis šio kvartalo vaizdas neatpažįstamai pasikeitė. Išliko tik mūrinis žydų beit midrash (maldos namų) pastatas, kuriame sovietmečiu po grubios rekonstrukcijos buvo įrengtas kino teatras.
Gyvenusios žydų bendruomenės atminimui Rietavo mieste pastatytas paminklas „Žydų bendruomenei, gyvenusiai Rietave, atminti“ ir ekspozicinis stendas „Rietavo žydų istorijos atspindžiai“. Paminklą pastatė ir finansavo Jakovo Bunkos paramos ir labdaros fondas, ekspozicinio stendo įrengimą finansavo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.